Anądien ryte Lukas panoro atidžiau apžiūrėti eglę ir apčiupinėti aukščiau užkabintus žaisliukus, vis pasiprašo jį pakelti, paimu šiek tiek pažiūrim ir prašau palaukti, nes einu patikrinti kaip gaminasi pusryčiai, bet jis ne iš tų, kurie kantriai laukia, jis vis stovi ir prašo paimti, vis prašo prašo… O aš „palauk, palauk truputį“, vėl paimu ir po kelių akimirkų vėl jį dedu ant žemės, nes reikalai kviečia mane į virtuvę… O sūnelis nesitrauakia nei per žingsnį, vis nori dėmsio ir laiko su mama… Turbūt čia ne eglė ir ne žaisliukai priežastis, Lukas pastaruoju metu labai nori dėmesio, net iki verkimo, tiek mano, tiek ir tėčio. Gal kažkiek jau atisipalaidavau, nes iš pradžių ypatingai stengiausi vyresnėliui skirti maksimaliai savo laiko, norėjosi, kad būtų jam kuo smagiau, norėjosi, kad vaikas turėtų daugiau įspūdžių. Dabar dienos eina kaip eina, dalis sugalvotų pramogų išliko, pvz. ėjimas kartu į Luko būrelį (dažniausiai kartu keliauja ir brolis), bet dalis pramogų nubyrėjo, dienos pasidarė gana monotoniškos ir rezultate, kaip ir turėjo būti, Lukui tenka gerokai mažiau dėmesio, jis dažniau vis girdi  „palauk sūneli…“

Bet ar tikrai jis turi laukti? Bent jau aš, žiauriai nemėgstu laukti… Ar tikrai priežastis, dėl kurios vaikai turi palaukti yra pakankamai svarbi? Man tikrai svarbesnė košė, nei vaikas? Juk tuo metu buvo vienas iš nedaugelio kartų kai aš tikrai galėjau skirti laiko… Ar tikrai mums svarbiau grindų, indų plovimas, nei pusvalandis su vaiku turiningo laiko? Ar tikrai mes turim vaikus stumti į šalį, kad galėtume gaminti valgyti? Kodėl mes juos stumiame… Gana greitai norėsime, kad jie nestumtų mūsų…