Pradėjusi studijuoti psichologiją, jau spirgėjau kaip noriu vaikų, vis įsivaizdavau, kad ugdysiu unikalias savitas asmenybes, kurios turės galimybę išreikšti save, planavau kaip leisiu atsiskleisti, neužgniaušiu, neslopinsiu, skirsiu dėmesio, kiek tik prireiks (gimus pirmagimiui supratau, kad aš net nesuvokiau kiek dėmesio turi skirti mama, nes nuolat budi kovinėje parengtyje)…
Šiandien auginu pametinukus (24 mėn. bei 6 mėn.) ir realybė yra kitokia, vis girdžiu save sakant, neišlaistyk, nedaryk, negalima, čia šito neimk ir pan. Tikrai ne vien iš draudimų ir ribojimų susideda mūsų vaikų auklėjimas, tačiau man jie ypač rėžia ausį ir labai pavargstu, kai patenkame į aplinką, kurioje reikia gan dažnai stabdyti vaiką, mat ten daug ko negalima. Dažnai norisi patekti į aplinką, kur galima vaikams leisti daugiau.