Sunki trumpa diena

Savo dienas galėčiau suskirstyti į smagias arba sunkias ir ilgas arba trumpas. Labiausiai nemėgstu ilgų dienų, jos dažniausiai prasideda anksti, būna lietingos, nuobodžios, lydimos slogios nuotaikos, jau dienai įpusėjus atrodo, kad viskas padaryta (pavalgyta, pamiegota, pažaista, knygutės pavartytos…) ir nebėra daugiau ką veikti. Šiomis dienomis labai jaučiasi, kad sukuosi vietoje, kad kiekvieną dieną tas pats per tą patį – nuobodi rutina. Tokiomis dienomis jau laukiu, kad greičiau ateitų kitas rytas. Likusios dienos būna trumpos, tai kad ir kas ten bevyktų, greitai baigiasi.

Vakar vakare rašiau pozityviai ir optimistiškai. Ir jau berašant paskutinius sakinius, girdėjau kaip vartosi ir blaškosi neseniai užmigdyti berniukai. Netrukus prasidėjo… Sunki naktis/diena. Vienas po kito abu sukilo ir nieekaip nu niekaip nepavyko nei vieno, nei kito užmigdyti. Visko buvo ir ašarų (ne mano 🙂 ), ir krykštavimo (aš juos bandau užmigdyti, o jie abu spygauja, krykštauja). Ėjo viena valanda, antra… Mano vyrai kaip nemiega taip nemiega. Tėčio namie nėra, vadinasi, kažkaip turiu susitvarkyti su abiem vienu metu, nes aš nepropoguoju ir nepritariu metodui išeiti ir palikti verkiančius. Niekada tokio metodo netaikiau ir visiškai nepalaikau, nes žinau kokią žalą tai daro mažyliui. Jei mano vaikas verks arba, jei verks abu vaikai, aš abu laikysiu ant rankų, supsiu, raminsiu ar kažkaip kitaip bandysiu suvaldyti situaciją, bet tikrai nepaliksiu jų nusiraminti savarankiškai, nes fiziškai tokie maži vaikai to negali padaryti, jie nutyla verkę ne todėl, kad nusiramino… Ėjo trečia valanda… Ir taip praėjo beveik visa naktis – o aš vis dar bandžiau. Turbūt prieš 5 val šiaip netaip mažylis nulūžo, tuomet galėjau apsikabinti Luką, nusiraminti, nes nebereikia mėtytis nuo vieno prie kito ir apie pusė 6 užmigo vyresnėlis. Apie pusė 8 – labas rytas! Ir diena buvo laaabai bloga. Tikrai sunki, nes dažnai net nesuprasdavau kodėl mano vaikai verkia, dažniau Lukas, bet kartais ir abu. Pvz. Verkia Lukas vos ne pasikūkčiodamas, šiaip netaip išsiaiškinu kame bėda – pasirodo, jis nori, kad įjungčiau muziką, tai niekada nėra buvus problema, aš tiesiog pamiršau ją įjungti nusileidus į pirmą aukštą, visad užtenka tik parodyti į pultelį ir muzika groja. Arba kitas pvz. ašaroja ir kažko vis prašo, bet neina suprasti ko jis nori, nuraminus ir užglosčius paaiškėja, kad gerti!!! Ir kartais tikrai jau pikta pasidaro, atrodo, nu nejaugi negalima paprašyti ir bus, jokių problemų. Iš kitos pusės, stengiesi suprasti vaiką – nepailsėjo naktį, dar ne visisškai pasveiko po ligos, gal dar dėl kažko jaučiasi blogai… Tuo tarpu mažylis – neleidžia nuo jo net nusisukti (neperdedu!) kol atsisukus kalbinu, lyg ir pusė velnio, tik nusisuku pradeda zurzenti, o po kurio laiko tai išauga į verkimą. Arba vienas pradeda verkti, nes kitas verkia… Pusė dienos laukiau pietų miegelio, tikėjausi, kad jie pailsės ir kad aš turėsiu galimybę nusnūsti. Jie ilsėjosi trumpai, bet skirtingu metu, todėl mama liko nemiegojus. Po miegelio Tadukas jau lyg lyg pasitaisė nuotaiką, o Lukas labai trumpam, kokiam pusvalandžiui. Laukutis nuotaiką pataisė dar 15 min.  O visa kita verkimas, zirzimas…

Atrodo nu ir kodėl gi abiems vieną dieną tokia nuotaika? Net kalendoriuje žiūrėjau ar tik nebus prasidėjusi pilnatis. Ne. Tiesiog. Matyt verkimo be priežasties diena. Arba su priežastimi.

Tai va taip atrodo sunkios dienos. Per jas pažįsti savo vaikus, pamatai kaip gebi arba nesugebi valdyti situaciją, kaip moki sutramdyti neigiamas emocijas, pažįsti save, tokios dienos puikios, nes gali atrasti kas vaikus ramina, kas jiems patinka, kad verkimą dėl vieno dalyko galima nustumti sudominant kažkokiu užsiėmimu.

Diena buvo sunki, bet trumpa. Man šis šaukštas deguto medaus statinės nesugadino 🙂