Tėčio ir sūnaus laikas

Vakar dviprasmiškas jausmas apėmė – ir keista, ir smagu, ir juokinga. Šeimos didieji vyrai (tėtė ir Lukas) vakar vakarą leido žaisdami su kinetiniu smėliu. Abu buvo labai įsitraukę ir susikaupę, statė pilis ir ginybines sienas, Lukui labai patiko, jis kantriai ir tvarkingai pirštuku spaudė smelį į formeles ir vis labai džiaugdavosi kai iš formelės tėtė padėdavo išimti naują bokštelį. Nieko įmantraus, bet vyrus tikrai užkabino. Bežaidžiant atėjo laikas tėčiui išvykti į darbą, Lukas labai susinervino, kad žaidimai baigėsi ir vis rodė, kad nori pasikapstyti smėlio dėžeje. Tėčio vietą nusprendžiaau užimti aš ir pradėjau statybas, bandžiau įtraukti vaiką, bet jis atsigulė šalia, žiūrėjo ir gražiai šypsojosi, pamačiau, kad „nekabina“, pasiūliau palikti smėly ramybėje ir nuveikti ką norrs kitą. Ir ką jūs manot? Lukas smagiai greit surinko formeles bei padėjo nunešti smėlį į vietą. Pasirodo – mama ne tetė. Supratau, kad mano vyručiai turi savo reikalų, kurių aš nemoku, nežinau ir nesuprantu. Aš pilis statau ne taip, kaip tėtė. Ir man labai džiugu, kad sūnus jau  turi savo vyriškų reikaliukų.

Kartais mes mamos įsivaizduojame, kad be mūsų vaikui nėra nieko svarbesnio, bet labai labai klystame. Vaikams reikia daug žmonių – mamos, tėčio, močiutės, brolių, sesių, draugų ir visų kitų, nes kiekvienas turi atlikti savo vaidmenį ir kiekvienas yra svarbus. Susimąsčiau, kad mes per daug susireikšminam, vaikai nėra mūsų nuosavybė, jie asmenybės. Augančios žavios asmenybės.