Dirbu MAMA

Anądien ryte Lukas panoro atidžiau apžiūrėti eglę ir apčiupinėti aukščiau užkabintus žaisliukus, vis pasiprašo jį pakelti, paimu šiek tiek pažiūrim ir prašau palaukti, nes einu patikrinti kaip gaminasi pusryčiai, bet jis ne iš tų, kurie kantriai laukia, jis vis stovi ir prašo paimti, vis prašo prašo… O aš „palauk, palauk truputį“, vėl paimu ir po kelių akimirkų vėl jį dedu ant žemės, nes reikalai kviečia mane į virtuvę… O sūnelis nesitrauakia nei per žingsnį, vis nori dėmsio ir laiko su mama… Turbūt čia ne eglė ir ne žaisliukai priežastis, Lukas pastaruoju metu labai nori dėmesio, net iki verkimo, tiek mano, tiek ir tėčio. Gal kažkiek jau atisipalaidavau, nes iš pradžių ypatingai stengiausi vyresnėliui skirti maksimaliai savo laiko, norėjosi, kad būtų jam kuo smagiau, norėjosi, kad vaikas turėtų daugiau įspūdžių. Dabar dienos eina kaip eina, dalis sugalvotų pramogų išliko, pvz. ėjimas kartu į Luko būrelį (dažniausiai kartu keliauja ir brolis), bet dalis pramogų nubyrėjo, dienos pasidarė gana monotoniškos ir rezultate, kaip ir turėjo būti, Lukui tenka gerokai mažiau dėmesio, jis dažniau vis girdi  „palauk sūneli…“

Bet ar tikrai jis turi laukti? Bent jau aš, žiauriai nemėgstu laukti… Ar tikrai priežastis, dėl kurios vaikai turi palaukti yra pakankamai svarbi? Man tikrai svarbesnė košė, nei vaikas? Juk tuo metu buvo vienas iš nedaugelio kartų kai aš tikrai galėjau skirti laiko… Ar tikrai mums svarbiau grindų, indų plovimas, nei pusvalandis su vaiku turiningo laiko? Ar tikrai mes turim vaikus stumti į šalį, kad galėtume gaminti valgyti? Kodėl mes juos stumiame… Gana greitai norėsime, kad jie nestumtų mūsų…

Turbūt esate girdėjusios frazę – „Dirbu mama“. Ir nors, man nepatinka šio pasakymo pirmoji dalis, bet bala jos nematė, norėčiau išsiplėsti tik apie antrąją. Dirbu MAMA. Ne valytoja. Ne virėja. Ne vairuotoja. Ne skalbėja. Mama! Juk kai dirbame įprastą darbą 8 val per dieną, kažkaip sugebame ir namus sutvarkyti, ir valgyti pagaminti, ir rūbus išsiskalbti, tai kodėl turėdamos laiką, kuris turi būti skirtas vaikui stengiames savo namus iščiustyti iki tobulumo? Ir visos pulsit ginčytis, kad mažyliai namus sujaukia neatpažįstamai… Bet ar tikrai taip labai, kad nebelieka laiko atsisėsti su vaiku paskaityti knygutės, pastatyti pilį iš LEGO, ar pašokti pagal vaiko mėgstamą muziką? Kas mums pasakys “ačiū” už 4 kartus per dieną plaunamas grindis, už 5 kartus per dieną tvarkomus žaislus, už 3 kartus per dieną tvarkomą spintą… Nieks to net nemato. Jei galvojame, kad čia paslauga vyrui, tai dažnu atveju jam tai tiek nerūpi, kaip, kad galėtų pasirodyti, jei tai darome dėl vaiko, tai jam reikia ne to, jei tai darome dėl savęs… Kiekvienos mūsų  teisė rinktis. Mes neprivalom būti tobulos, mūsų namai neprivalo būti tobuli. Net jei esame motinystės atostogose vis tiek nieko neprivalome nei prieš save, nei prieš kitus. Aš dėl savęs mieliau pažaidžiu su vaikais, nes begalo džiaugiuosi, kad dabar esu su jais ir kad galiu skirti savo laiką, kad galime kartu išdykykauti ir džiūgauti. Dienos pabaigoje mane tai daug labiau džiugina nei švarios grindys. Mano vaikus taip  pat. Juk aš „dirbu mama“, o aš mėgstu turėti gerus rezultatus darbe. 🙂 Už tai mėnesio ar metų pabaigoje būna premijos. 🙂 Juk lengviau daryti tik tai, ką gali nesiplėšant ir nekankinant savęs, nieko mes nedžiuginsime ir pačios nesidžiaugsime, jei būsime pervargusios. Dažnai pati pagaunu mane kankinantį jausmą, kad reikia padaryti tą, reikia aną… Bet ištiesų kas gi nutiks, jei nepulsiu bėgti kuo greičiau plauti grindų? Nieko. Gal pailsėsiu kažkiek, o tai net mamoms leidžiama. 😉 Mylėkime, mielosios save ir savo vaikus.