„Vaiko lavinimas namuose“- frazė, kurią išgirdus man kyla dvi asociacijos: pirma – brangūs lavinamieji žaislai; antra – DIY priemonės, kurios dažniausiai yra netgi nemokamos, panaudojama tai kas randama namuose. Pastarosios priemonės man labiausiai patinka, nes faina pati idėja, kad gali sukurti pati, tai nieko nekainuoja, originalu, negaila išmesti kai žailas/priemonė “atgros”, į gaminimo procesą galima pajungti patį vaiką, skatinamas atsakingas vartojimas, žodžiu, vien pliusai. Esu mačiusi mažiausiai šimtus puikių idėjų kaip mamos sugalvoja turiningo užimtumo savo vaikučiams, tačiau, na niekaip, neatrandu arba noro, arba laiko tą daryti. Šioje vietoje aš kaip ir daugeliu atvejų, bandau eiti kažkur per vidurį – visų mūsų pamiltame aliexpress.com atradau keletą priemonių, kurios kainuoja iki 2 eur., yra įdomios vaikui, bei turi begales smagių ir naudingų panaudojimo būdų. Mano vyresnėlis (dvimetis) dar nelanko darželio, todėl namuose karts nuo karto užsiimame naudinga veikla. 🙂 Lukas labiausiai pamėgęs skaičius ir pom poms. Dalinuosi su jumis savo atradimais (pridedu nuorodas, tačiau kainos gali skirtis) ir keletu panaudojimo būdų, daugiausia idėjų randu Pinterest.com

Pastaruoju metu didelį dėmesį skiriu vyresnėlio dvimečio kalbos skatinimui. Gimus mažyliui, spartus žodyno plėtimas buvo stabtelėjęs ir keletą mėnesių sūnus šioje srityje, sakyčiau, nejudėjo iš vietos. Prieš kelias savaites pajaučiau, jog vėl kiekvieną dieną atsiranda vis po kelis naujus žodžius, lengviau ir noriau pakartoja, kai yra prašomas – labai džiaugiuosi šiais pokyčiais, tačiau pamačiusi informaciją, kad artimiausiu metu vyks paskaita “Vaikų kalbos raidos skatinimas”, suskubau į ją registruotis. Paskaitos metu savo žiniomis ir patarimais dalinsis Neringa Kaminskienė, logopedė – specialioji pedagogė, turinti 12 metų praktinės patirties su įvairaus amžiaus, įvairios raidos bei įvairių gebėjimų vaikais. Aš ne tik sudalyvavau paskaitoje, bet su Neringa sutarėme, kad jos suteikta  informacija, pasidalinsiu su jumis, jei rasite naudingos informacijos, prašau, nepatingėkite pasidalinti straipsniu su kitomis mamomis, galbūt bent viena kita mintis bus tikrai aktuali.

Žalia, mėlyna, geltona, violetinė, raudona – turbūt pamenate tą šviesoforo žaidimą iš vaikystės, o jei dar pridėtume visa puokštę kvapų, tai puiki nuotaika garantuota… Apie ką aš čia taip vaikiškai pradedu? 🙂 Tiesiog puiki nuotaika, matyt, pataikiau išsirinkdama spalvas ir kvapus. 🙂 Visai neseniai atradau nedidelį žvakių fabrikėlį, kuriame gali užsisakyti unikalias žvakes pagal savo poreikį. Kai nusprendžiau užsisakyti, net nepagalvojau, kad gausiu tiek daug klausimų. 😀 Spalva, dizainas, forma, kvapas ir pan. Tačiau smagu, kad gali tiesiog susakyti ko nori ir tadam – žvakė pagaminta be jokių važinėjimų, ieškojimų…

Jei šiandien pat iš savo žodyno išmestume visų raudų karalių žodį „sunku“ su visais giminiškais ir sinonimiškais žodžiais, iškart gyvenimas ir motinystė taptų lengvesnė. Tiesa? 🙂 Juk kitaip net ir negali būti. Ei, moterys, jei virti košes, keisti sauskelnes, ir būti namuose su zirziančiais vaikais yra sunku, tai jūs tik nesakykite to garsiai, nes galite tikrai užrūstint kažką, kas skirsto likimo „dovanėles“. Oi, pulsit įtikinėti ir sakyti, kad visokių vaikų yra, visokių aplinkybių… Na gerai, sakykime, aš sutiksiu. Taip, sėdėti namuose, virti košes ir plauti užpakalius yra sunku. Na ir kas dabar? Viskas? Nebegimdom vaikų? Ar gimdom ir toliau verkiam?…  Moterys, nuo kada mes renkamės lengviausius kelius? Aš beveik niekada…

Taip, gyvenime yra sunkių dalykų, yra net nepakeliamų, bet tai tikrai ne vaikų auginimas! Tikrai. Niekas, kas susiję su vaikų auginimu, netrunka tiek, kad galėtų būti nepakeliama…

Vaiko su telefonu rankoje vaizdelis man niekada nebuvo nei mielas, nei pageidautinas. Visad tikėjausi, kad nu jau mano vaiko tai “telefonas neaugins”, tikėjausi, kad kažkaip pavyks pirmiau išmokinti kalbėti nei telefoną į rankas įkišti. Deja deja. Ir nors Lukas nemirksta internete ištisus pusdienius ar valandas, bet… Mėtykite į mane akmenis – mano vaikas dabar yra vienas iš tų veikėjų, kurie įsikandę soskę ir įsikibę telefoną.

Pamenu, purtydavo mintis įsivaizduojant, kokia žala daroma vaikui, besinaudojant išmaniuoju (sveikatai, raidai, psichologijai…) ir visad priešindavausi tam (matyt, senas sukirpimas kaltas 😀 😀 😀 ). Tačiau aš negaliu būti nesąžininga prieš save ir prieš vaiką, juk jis mato, kad nuo manęs telefonas taip pat negali nutolti dideliu spinduliu, kad eidama iš virtuvės į antrą aukštą būtinai turiu susirasti ir pasiimti telefoną. Ir ne, tikrai jį naudoju ne tik susisiekimui. Plius kur beeitum vis išlenda tie vaizdeliai su vaikais (ir ne tik jais), laikančiais rankose telefonus (kavinės, poliklinika ir pan.), jis juk ne iš urvo, viską mato, viską supranta, visko nori… Pradedu galvoti, kad, matyt, kažkiek technologijų reikia…

Kai namie trys vyrai ir visiems reikia dėmesio, pasitaiko, kad neatrandi laiko pasidaryti nepriekaištingo manikiūro, kartais kurį laiką nė nepastebi, kad jau plaukų šaknys išduoda savo prigimtinę spalvą, pasitaiko ir rimtesnių neapsižiūrėjimų, bet nepaisant to, reikia kažkaip išlikti žaviai. 😀 Mano galva, gražus ir žavus žmogus, kai jo veide atranda vietą šypsena. Tik tą šypseną išspausti ne visad pavyksta, o dėl tokios, kuri priverčia šypsotis kitus, reikia pasistengti.

Nelabai man patinka kalbėti šia tema, bet ji svarbi, tikrai svarbi visoms mamoms, nebūtinai pametinukų, bet pastebėjau, kad auginant pametinukus, šioje temoje atsiranda savų niuansų. Todėl nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi. Dar prieš kokį mėnesį man ši tema buvo gana opi ir savotiškai skausminga, nes pamačiau ir labai aiškiai suvokiau, kaip mes su sauskelnių, soskės ir kalbėjimo reikalais grįžtame atgal, bet apie viską iš eilės.

Aš tikrai trenkta. 😀 Skaniai prisijuokiau. 🙂 Vakar radau savo rašytą „instrukciją“ tėčiui apie vaiko priežiūrą. 😀 Pirmą kartą pirmagimį Luką palikau dienai su tėčiu, kai jam buvo apie pusė metų. Nervinausi žiauriai! Visą naktį prieš tai nemiegojau, nuo nervų rakino nugarą, kad ramiau jausčiausi nusprendžiau parašyti instrukciją – trijų A4 formato lapų!!!

Su batais man kažkaip nesiseka, visada noriu kitokių nei reikia. Pamenu kažkada dėl darbo specifikos reikėdavo nešioti klasikinio stiliaus aukštakulnius. Užmušk tu mane, kaip aš tada norėdavau kedų, nors iki tol sportinio stiliaus pakankamai užtekdavo tiek, kiek eidavau sportuoti.  Nuo tada kai pradėjau lauktis pirmagimio iki šiol mano pagrindine avalyne tapo žemapadžiai patogūs batai ir bateliai. Nepatikėsit. Dabar labiausiai noriu aukštakulnių. 🙂 Žudikų. Pageidautina – raudonų. Noriu žiauriai. Tik dar nedrįstu, nes tik pagalvojus apie žudikus, prieš akis iškart iškyla vaizdas kaip nuo terasos laiptų su tais žudikais čiuožiu ant nosies ir iš paskos tempiuosi savo vyručius.

Kai šaldytuve pasikorusi pelė, nori nenori reikia papildyti atsargas. Esant galimybei, prašau, kad lėkdamas po darbo į parduotuvę užsuktų tėtis. Šis variantas racionaliausias, nes nereikia specialiai važiuoti, neatsiranda nenumatytų išlaidų, sugaištama minimaliai laiko. Sprendimas puikus, bet nevisad tinkamas, nes kartais tėtis yra namuose, tokiu atveju stengiuosi siųsti jį kartu su vyresnėliu, tuomet aš turiu apylaisvį laiką ir tuo be galo džiaugiuosi. Kai pirkinių sąrašas ilgas arba kai neturim ką veikti, arba tiesiog yra nuotaika, važiuojam visi, tai būna ilga, chaotiška, triukšminga, bet įveikiama. Dar​ vienas mėgstamas nepaminėtas variantas – išsikviesti “Barborą” – laisvu laiku (dažniausiai naktį) užsisakai reikiamų prekių, pasirinktu metu paslaugus vyrukas jas atneša tiesiai į namus, atsiskaitai, jis maloniai pakalbina vaikus ir ate ate. Pirkiniai namie. Kiek laiko ir energijos sutaupyta!