Aš tikrai trenkta. 😀 Skaniai prisijuokiau. 🙂 Vakar radau savo rašytą „instrukciją“ tėčiui apie vaiko priežiūrą. 😀 Pirmą kartą pirmagimį Luką palikau dienai su tėčiu, kai jam buvo apie pusė metų. Nervinausi žiauriai! Visą naktį prieš tai nemiegojau, nuo nervų rakino nugarą, kad ramiau jausčiausi nusprendžiau parašyti instrukciją – trijų A4 formato lapų!!!

Kai ją dabar paskaičiau, tai eina sau kokia paranojiška galiu pasirodyti, nu žiauriai viskas iki smulkmenų surašyta, ką daryti jeigu tas ar anas: kaip daryti košę, kaip vesti vaiką į lauką, ką daryti, jei verkia, kaip ant puoduko sodinti. 😀 😀 Gėda net rodyti. Baisu! Visa laimė, kad jis man to nesakė. 😀 Tokia įsitempus  buvau, būčiau labai užpykus, nes aš nuoširdžiai stengiausi, kad jam būtų lengviau ir kuo mažiau streso patirtų, kad kitą kartą nebijotų likti su vaiku. Bet tai kaaip jo gali būti mažiau, kai po nosim gauni tris lapus aprašymo, kur nurodyta kaip kiekviename žingsnyje turi elgtis ir kas tame žingsnyje gali nutikti blogiausia ir ką daryti, jei nutiks blogiausia. Jis ramiai paėmė lapus ir pasiryžo išgyventi dieną( po kelias valandas vis būdavo jau nuo Luko 1 mėn).

Pasakojo, kad metė jie mano lapus į šalį ir viskas praėjo sklandžiai. Vis rašinėjau sms, klausinėjau, jie siuntė nuotraukas ir man susidarė vaizdas, kad viskas praėjo net paprasčiau negu man būnant namuose. Tiek naudos iš tos mano paranojos, būčiau žinojus, nereikėtų  naktį nervintis, ale žinok žmogau. 🙂

Share: