Mama ir pametinukai apsipirkinėja. Misija įmanoma.

Kai šaldytuve pasikorusi pelė, nori nenori reikia papildyti atsargas. Esant galimybei, prašau, kad lėkdamas po darbo į parduotuvę užsuktų tėtis. Šis variantas racionaliausias, nes nereikia specialiai važiuoti, neatsiranda nenumatytų išlaidų, sugaištama minimaliai laiko. Sprendimas puikus, bet nevisad tinkamas, nes kartais tėtis yra namuose, tokiu atveju stengiuosi siųsti jį kartu su vyresnėliu, tuomet aš turiu apylaisvį laiką ir tuo be galo džiaugiuosi. Kai pirkinių sąrašas ilgas arba kai neturim ką veikti, arba tiesiog yra nuotaika, važiuojam visi, tai būna ilga, chaotiška, triukšminga, bet įveikiama. Dar​ vienas mėgstamas nepaminėtas variantas – išsikviesti “Barborą” – laisvu laiku (dažniausiai naktį) užsisakai reikiamų prekių, pasirinktu metu paslaugus vyrukas jas atneša tiesiai į namus, atsiskaitai, jis maloniai pakalbina vaikus ir ate ate. Pirkiniai namie. Kiek laiko ir energijos sutaupyta!

Tačiau gyvenimas susideda ne tik iš paprastų dalykų – pasitaiko kai noriu adrenalino, o gal iš sportinio azarto, arba Barboroje nebelieka pristatymo laikų, o gal tą kartą naiviai pamąstau “aš greit užlėksiu prigriebti, ko reikia”… Žodžiu, ne taip jau retai aš su mažų vyrų kompanija, patraukiu parduotuvės link. Pirma rimta taisyklė, kuri šiaip galioja ir suaugusiems, bet vaikams juolab, apsipirkinėti negalima alkaniems, nes jei mano Lukas nebūna tik ką pavalgęs prieš išvažiavimą – laikykis –  jis visą apsipirkinėjimą, o ypač prie kasos šaukia “aaamam” taip garsiai! Visi į mus žiūri, esu net replikų girdėjus, kad vaikui  valgyti neduodu. 🙂 Antra, man patogiausia vykti į didesnius prekybos centrus, nes ten yra dideli apsipirkimo vežimėliai – vienas mažasis veikėjas įmontuojamas į specialią vietą vežimėlyje, kitas su automobiline kėdute įdedamas į patį vežimą. Šis variantas man pats pačiausiais! Niekas niekur nebėga, nieko nereik gaudyti, važiuoji sau ir ramiai apsipirkinėji. Sunkioji dalis lieka tik tada kai vaikus ir pirkinius reikia nusigabenti iki mašinos, bet jei galima iki ten nuvažiuoti su vežimu, tai problemų nėra. Neramiai laukiu to momento, kai už mėnesio jaunėlis kraustysi į kitokio tipo kėdutę ir nebeturėsiu prabangos nešiotis vaiko joje. Manau, tuomet pradėsime naudoti nešiokę, dar nebandžiau taip apsipirkinėti, tai nežinau ar tikrai bus patogu. Matysim.

Karts nuo karto apsipirkimai būna sudėtingesni:  vežimėlio nėra arba jis per mažas mūsų poreikiams; yra vežimėliai, kuriuose nėra vietos vaiko įsodinimui; su vežimėliu nėra galimybės nuvažiuoti iki automobilio ir pan. Pabandau tokius variantus ir vėliau privengiu, mieliau renkuosi poreikį atitinkančius prekybos centrus.

Pamenu pirmą kartą, kai nuvykau su vyručiais į nedidelę parduotuvę, kadangi ji tinklinė, man net nekilo mintis, jog gali būti mažesni vežimėliai ar šiaip kažkas blogai (kol neatsiranda poreikis, į kai kuriuos dalykus net nekreipi dėmesio). Buvo gaalimybė įmontuoti tik vieną (dėjau Tadą su kėdute ant viršaus, labai baisiai man jis taip atrodė, todėl negalėjau rankos nuo jo patraukti, vis laikiau), o Lukas bėgte… Pakeliui pagriebdamas kokį daikčiuką. Apsipirkau taaaip greitai, kaip niekad. Prie kasos pravedėm trumpas derybas dėl Luko išsirinktų daiktų, paaiškėjo, kad nieko nereikia, susimokėjom ir patenkinti išėjom. Spėjau susigriebti visus reikiamus daiktus, neišversti naujagimio ir nepamesti iš akių vyresnėlio. Daugiau tokiu sąstatu tos parduotuvės durų nepravėrėm.

Visai neseniai prekinomės prekybos centre, kur tik sumokėjus už prekes suvokiau, kad čia pat reikia išsikrauti iš vežimo du vaikus bei pirkinius ir keliauti į antrame aukšte paliktą automobiį. Sugalvojau Lukui duoti mažutį vežimėlį tikėdamasi, kad jam bus įdomu vežti prekes. Geriau būčiau nesiūliusi, nes kylant eskalatorium tas vežimėlis slydo atgal, tai turėjau laikyti Luką , nes vežimėlis griovė vaiką, kitoje rankoje nešiau Tadą ir pirkinių krepšį, ant peties mamišką (visko prikrautą ir sunkią) rankinę. Po tokio apsipirkimo labai džiaugiuosi kai pajudame iš stovėjimo aikštelės. Staigmenos nutinka kai užsuki į dar nebandytą apsipirkimo vietą, bet “savame kieme” viskas pakankamai aišku ir paprasta.

P.S. Į prekybos centrą beveik visada einu su sąrašiuku (nepopieriniu, nes taip senoviškai vyras neleidžia 😀 liepia aplikaciją telefone naudoti 🙂  ), bet kai vaikai pakelia vajų, laabai greitai sąrašas trumpėja – “šito nelabai reikia”, “ano dar truputį yra”, “tą pasiimsiu kitą kartą”… Vaikai taupo mūsų pinigus? 🙂 🙂 🙂

​