Optimistė prieš mamą, kurios vaikai serga

Jei šiandien pat iš savo žodyno išmestume visų raudų karalių žodį „sunku“ su visais giminiškais ir sinonimiškais žodžiais, iškart gyvenimas ir motinystė taptų lengvesnė. Tiesa? 🙂 Juk kitaip net ir negali būti. Ei, moterys, jei virti košes, keisti sauskelnes, ir būti namuose su zirziančiais vaikais yra sunku, tai jūs tik nesakykite to garsiai, nes galite tikrai užrūstint kažką, kas skirsto likimo „dovanėles“. Oi, pulsit įtikinėti ir sakyti, kad visokių vaikų yra, visokių aplinkybių… Na gerai, sakykime, aš sutiksiu. Taip, sėdėti namuose, virti košes ir plauti užpakalius yra sunku. Na ir kas dabar? Viskas? Nebegimdom vaikų? Ar gimdom ir toliau verkiam?…  Moterys, nuo kada mes renkamės lengviausius kelius? Aš beveik niekada…

Taip, gyvenime yra sunkių dalykų, yra net nepakeliamų, bet tai tikrai ne vaikų auginimas! Tikrai. Niekas, kas susiję su vaikų auginimu, netrunka tiek, kad galėtų būti nepakeliama…

Sakykime, man beveik 30 metų. Ir mano sunkesnis gimdymas (jis buvo sunkus!) neužtruko net paros (psichologiškai save nuteikinėjau, kad vieną parą galiu iškentėti viską), ech, palyginus su 30 metų tai toooks juokas, jis baigėsi ir jau kitą dieną džiugiai visiems tvirtinau, kad „nu po kokios savaitės galėčiau jau ir antrą gimdyti“. Netikėjo žmonės manim, galvojo juokauju, bet aš tiesiog suvokiu, kad tas vargas labai trumpas ir su garantuota pabaiga. 🙂

Kitas motinystės baisumas – žindymo vargai. Skaudanti krūtinė, kuri sunkiai gija ir kiekvieną kartą maitinant yra dar labiau traumuojama… Kai vaikas atpila krauju, nes prisivalgė maniškio, kai cypi sukandus dantis kiekvieną maitinimą, o jų tikrai daugiau nei 10 per parą (jau net nepamenu kiek, bet kažkurį laiką atrodo, kad matini išvien), kai vyras sako „ei, čia taip negali būti normalu“, o tu jį ramini, kad nekreipk dėmesio, kažkada turėtų būti viskas ok. Šioje vietoje galima imti mišinuką ir problemos nebeliktų (aš neėmiau, nes man atrodė, kad tai laikina, tikrai turi ateiti pabaiga, buvau skaičiusi apie „malonumą žindyti“ ir kantriai to malonumo laukiau J). Nesibaigus šiems vargams mano pirmagimis susirgo sloga, tada negalėjo normaliai valgyti, aš nesupratau, kad pieno lieka per daug ir per ilgai (jokių papildomų skausmų nejaučiau), šio nesuvokimo rezultatas – pieno sąstovis,  pusė savaitės prasikankinau su  40 temperatūra, o paskui vaiko nenoras valgyti, nes tapo labai sunku ištraukti pienelį. Tada augimo šuoliai, kai vaikas nuolat nori valgyti, ištraukti negali, verkia, pyksta, bet mes stengėmės toliau… Vieną dieną maitinu ir suvokiu, kad aš ramiai imu vaikutį, nebesuku galvos – šį kartą valgys iš gerosios ar blogosios pusės.  Šitas vargelis man truko 3 mėnesius. Sunkumas įveiktas. Viso labo trys mėnesiai, palyginus su 30 metų, niekis. Net jei lyginu su tuo, kad maitinau metus, man vis tiek atrodo, kad buvo verta išlaukti.

Tada sėdėjimas su vaiku tarp keturių sienų 2 metus!  Nepatinka  – nesėdėk, imk vaiką ir eikit, nuveikit kažką tarp žmonių, kad ir kiekvieną dieną, arba du kartus į dieną… Kiek tik norisi.  Su vaikais juk tiek veiklų, plius visos mamos, auginančios vaikučius, tikrai labai nori bendrauti.  Šios atostogos praeina akimirksniu, ypač jei galvoji apie kažką daugiau negu, kiek daug prarandi sėdėdama viena namuose ir kaip tau sunku.

Per tuos du metus dar iš sunkesnių laikų – bemiegės naktys dėl dantų ir ligų, ištisus mėnesius nešiojau savo vaiką verkiantį ir supdavau ant rankų iki rankų nutirpimo, būdavo, kad net neužmigdavau, o paskui labai puikiai išmokau sėdėdama miegoti ir laikyti vaikelį rankose (pastaruoju metu kartais taip pat panaudoju, kai mažylis ilgesnį laiką neramus, vyras naktį, būna, žadina – „tu gal jau gulkis, jis seniai miega“ 🙂 ).

Žodžiu, visi šie nesunkūs sunkumai baigiasi – gimdymas, žindymas, bemiegės versmų naktys, erzinančios dienos, motinystės atostogos.  Labai greitai. Lieka krūva puikių ir pozityvių prisiminimų.

Ir kartais tuo pati netikiu. Tiesiog manyje du balsai, vienas neužmušamos optimistės, kuri beveik visur stengiasi įžvelgti pozityvią pusią, kita – mamos, kurios vaikai pakaitomis serga keletą savaičių, jie pikti, suirzę, verkiantys.

Vaikam sveikstant, optimistė garsiai rėkia – „Matai, sakiau, kad tuoj viskas baigsis, o dabar jau gerai, žiūrėk pavasaris, eikit į lauką, gerai leiskit laiką!”, – džiaugiuosi, kad turiu šitą balsą savyje. 🙂