Telefonas ir vidinė mamos drama

Vaiko su telefonu rankoje vaizdelis man niekada nebuvo nei mielas, nei pageidautinas. Visad tikėjausi, kad nu jau mano vaiko tai “telefonas neaugins”, tikėjausi, kad kažkaip pavyks pirmiau išmokinti kalbėti nei telefoną į rankas įkišti. Deja deja. Ir nors Lukas nemirksta internete ištisus pusdienius ar valandas, bet… Mėtykite į mane akmenis – mano vaikas dabar yra vienas iš tų veikėjų, kurie įsikandę soskę ir įsikibę telefoną.

Pamenu, purtydavo mintis įsivaizduojant, kokia žala daroma vaikui, besinaudojant išmaniuoju (sveikatai, raidai, psichologijai…) ir visad priešindavausi tam (matyt, senas sukirpimas kaltas 😀 😀 😀 ). Tačiau aš negaliu būti nesąžininga prieš save ir prieš vaiką, juk jis mato, kad nuo manęs telefonas taip pat negali nutolti dideliu spinduliu, kad eidama iš virtuvės į antrą aukštą būtinai turiu susirasti ir pasiimti telefoną. Ir ne, tikrai jį naudoju ne tik susisiekimui. Plius kur beeitum vis išlenda tie vaizdeliai su vaikais (ir ne tik jais), laikančiais rankose telefonus (kavinės, poliklinika ir pan.), jis juk ne iš urvo, viską mato, viską supranta, visko nori… Pradedu galvoti, kad, matyt, kažkiek technologijų reikia…

Kai pradėjome leisti naudotis telefonu, būdavo duodu ir negaliu visiškai nieko daryti, nervingai žiūriu į laikrodį, skaičiuoju peržiūrėtus vaizdo klipus ir greit jau pradedu zirzti, kad tuojau reikės grąžinti. Dabar esu nusistačiusi laiką, kurį galiu toleruoti ir stengiuosi jo laikytis, na bet visko būna. Žodžiu duodu ir save prievartauju. Pastaraisiais mėnesiais šiek tiek pasikeitė požiūris, nes teko diskutuoti su viena pedagoge, paskui būti seminare… Ir supratau, kad nelabai aš galiu kažką pakeisti, tokia jau ši karta, būtų keista ir nenormalu auginti vaiką atribotą nuo technologijų, matyt, su laiku tiesiog teks išmokti iš jų išspausti maksimalią naudą. Žodžiu, gali būti du paprasti keliai: pirma neduoti; antra duoti ir nesukti galvos, o va aš einu ten kažkur per vidurį, rodos, pačiu sunkiausiu.

Save guodžiu keturiais „BET“:

Bet bent jau išsaugojau pirmuosius metus nedavusi telefono ir nerodžiusi TV (jo iki šiol nemėgsta, nes mes patys beveik nejungiame). Taip taip, bent jau pirmuosius, nes teko matyti ir girdėti, kai telefonas nuolat duodamas dar nesėdinčiam vaikui. Pvz. tam, kad valgytų;

Bet jis neknapso prie telefono ištisas valandas;

Bet kai baigiasi naudojimosi laikas, pas mus niekada nebūna dramų ir prieštaravimų, nes visad susitariame kada jau bus paskutinė dainelė, jai artėjant į pabaigą dar kartelį primename, kad tuojau reiks atiduoti, pasibaigus sutartai dainai, vaikas pats išjungia telefoną ir atiduoda.

Bet aš jaučiu, kad situacija nėra beviltiška ir ją valdo tėvai, ne vaikai.

O akmenis galite mėtyti, jei patys neduodate 😉

P.S. Džempukai iš Jolitos siuviniai, labai mums patiko 🙂 Lukas labai džiaugėsi, kad vienodai su broliu pasipuošė 🙂