Nuo pat mažens vaikai domisi juo supančiu pasauliu, su aplinka susipažįsta pasinaudodami savo juslėmis, todėl jei tėvai nori prisidėti prie ankstyvojo vaiko lavinimo, turėtų didesnį dėmesį sutelkti būtent į sensorinį vystymąsi. Tai žinodama, nusprendžiau su savo mažaisiais vyrukais aplankyti VLC KAUNAS – VAIKŲ IR JAUNIMO VISAPUSIŠKO LAVINIMO CENTRE vykstantį pojūčių lavinimo užsiėmimą.

Visai neseniai šovė mintis, kad Lukui reikia aktyvesnės veiklos, pastebėjusi, jog jam patinka atkartoti rodomus judesius, be galo mėgsta šokti, žaisti pirščiukų žaidimus ir pan., sugalvojau ieškoti sporto, šokių arba teatro būrelio. Taip Facebook atradau būrelį „Labas, Joga“. Nors ilgą laiką nepavyko į jį nuvažiuoti, džiaugiuosi, kad nepamečiau šios minties. Buvau visiškai teisi galvodama, kad mano vaikui patiks atkartoti rodomas jogos asanas, žinoma, jos tikrai ne visos pavyksta, bet jis stengiasi ir daro taip, kaip moka. Net namuose prakalbus apie jogą gulasi ant žemės ir rodo ką išmokęs. 😀 Tokiame būrelyje mes niekada nebuvome buvę, mus jis nepaprastai sužavėjo…

Dažnai mes, mamos, elgiamės taip, kaip mums atrodo naudinga – tempiam savo vaikus ten kur reikia, mokome daryti, tą ką reikia ir pan. Kažkaip nuskambėjo labai šabloniškai, bet tai tiesa. Visai neseniai supratau, kad mano ir sūnaus supratimas apie įdomų bei įsimintiną būrelį – skiriasi. Mes su vaikais lankėme ir apsilankome įvairiuose būreliuose, vis išbandom kažką naujo ir dažnai ar veikla naudinga ir įdomi nusprendžiame mes, mamos – matome ar ji pakankamai lavina, ar užkabina vaiką, ar atliepia jo (bet dažniau mūsų) poreikius… Jau kurį laiką apsilankome „Svajukų pamokėlėse“ Vilniuje. Užsiėmimai nuolat kinta, gal todėl kiekvieną kartą susidarau vis kitokį, papildytą vaizdą, matau, kad mano vaikas taip pat.

Pradėjusi studijuoti psichologiją, jau spirgėjau kaip noriu vaikų, vis įsivaizdavau, kad ugdysiu unikalias savitas asmenybes, kurios turės galimybę išreikšti save, planavau kaip leisiu atsiskleisti, neužgniaušiu, neslopinsiu, skirsiu dėmesio, kiek tik prireiks (gimus pirmagimiui supratau, kad aš net nesuvokiau kiek dėmesio turi skirti mama, nes nuolat budi kovinėje parengtyje)…
Šiandien auginu pametinukus (24 mėn. bei 6 mėn.) ir realybė yra kitokia, vis girdžiu save sakant, neišlaistyk, nedaryk, negalima, čia šito neimk ir pan. Tikrai ne vien iš draudimų ir ribojimų susideda mūsų vaikų auklėjimas, tačiau man jie ypač rėžia ausį ir labai pavargstu, kai patenkame į aplinką, kurioje reikia gan dažnai stabdyti vaiką, mat ten daug ko negalima. Dažnai norisi patekti į aplinką, kur galima vaikams leisti daugiau.