Kavinės ir restoranai draugiški vaikams visuomet yra itin aktuali tema mažųjų tėvams. Dabar mūsų vaikai nebemažučiai ir nebėra didelės problemos kažkur užvažiuoti pavalgyt, bet prieš 3-4 metus tekdavo tikrai ilgokai sukti galvą kur pietauti ar vakarieniauti, kad ir maistas, ir pats restoranas būtų pritaikytas bei tinkamas vaikams.

Išgirdusi, jog Vilniuje duris atveria Druskininkuose itin išpopuliarėjęs restoranas nusprendžiau, kad vieną gražią šeštadienio popietę turime ten užsukti ir patys įsitikinti ar jis tikrai toks puikus, kaip žmonės kalba. Taip taip, aš turiu omenyje „The House“, įsikūrusį Vilniuje Vokiečių g. 24.

Auginant vaikus dažnai susiduriam su įvairiomis aplinkinių nuomonėmis ir vertinimais, kartais, atrodo, atsakingai renkiesi, viską išsiaiškini, naudoji vaikui bei sau palankiausius ir kokybiškiausius produktus, tačiau aplinkiniai vis tiek vertina neigiamai, taip nutinka dėl išankstinių nusistatymų. Pamenu, pradėjus vis dažniau pirkti tyreles sulaukdavau net vyro priekaištų – „ką tu čia perki, ar negali normalaus maisto duoti?“. Jis galvojo, kad tai „chemija“, bet klydo. Turėjau argumentų ir jį įtikinau, kad šios tyrelės yra tikrai ne blogis, priešingai – tikras gėris ir pagalba tėvams.

Užkandžių tema, kuria su jumis jau kalbėjome, sulaukė susidomėjimo, todėl pagalvojau, kad galiu dar šiek tiek pafotografuoti savo sūnelių užkandžių dėžutes ir jų turinį. Mielai dalinuosi idėjomis, tikrai ne viskas čia tobula ir išskirtinai sveika, bet gal viena kita mintis jums tiks. Primenu, kad pirmąją užkandžių fotosesiją galite rasti paspaudę čia.

Vasara baigėsi ir iš sezoninių vaisių jau liko tik obuolys, iš uogų – avietės. Užkandžių dėžutėms, kurias komplektuoti pastaruoju metu tenka jau gan dažnai, to maža, todėl neretai tenka nusipirkti vieną kitą skanėstą, kad paįvairinčiau pasirinkimą vyrukams. Labai džiaugiuosi, jog sveikų užkandžių mažyliams pasirinkimas visai neblogas. Štai keletas mūsų pamėgtų, kuriuos matysite dėžutėse:

Kalbą apie užkandžius aš tikriausiai visada pradedu tuo pačiu sakiniu – kai prireikia kažkur vykstant pasiimti užkandžių, neretai tenka pasukti galvą, ką įdėti! 😀 Tikrai, nes jei nepasuku galvos namuose, tai mieste gaunasi visaip… Net ir taip, kad girtis nėra kuo, kartais tenka bandelę pasičiupti ar dar kažką panašaus. Todėl tikrai labai labai reikia „pasukti“ galvą namuose… Net jei dėžutėje atsidurs riestainis ar kukurūzai, tai vis tiek nebus paskutinės minutės pasirinkimas parduotuvėje ir tikėtina, bus geresnis variantas, be cukraus, nereikalingų maisto priedų ir pan.
Pamen, būdavo, jei kelionė ilgesnė, prisidedi krūvą dėžučių, kiekvienam valgymui po kelis variantus (kiekvienam valgytojui), nes juk išvyka su piktais ir alkanais vaikais nė nepanaši į smagų savaitgalį… Ir prisipažinsiu, mane tas kalnas dėžučių šiek tiek erzindavo, bet čia yra ir geroji pusė – kur atsiranda problema, visada yra ir sprendimo variantas. Šįkart tai Bentologija priešpiečių dėžutė. Naudojame mažos rankinės ir Bento dėžučių rinkinį Camo – superinis sprendimas! Stilinga, patogu, puikiai išlaiko temperatūrą, o maistas dėžutėje nesusiliečia, neišbėga, nesusimaišo kvapai.

Voverytės butikėlį pastebėjau seniai, dar augant Lukui mačiau I CAN šaukštelius ir galvojau, jog būtų visai smagu, kad sūnus išmoktų anksti savarankiškai valgyti, bet kažkaip taip ir liko nenupirkta… Po truputį, po truputį jis mokėsi įprastais vaikiškais stalo įrankiais, kartais, žinoma, rankelėmis ir išmoko. Jam leidau bandyti nuo labai anksti, dabar net nepamenu tiksliai, bet manau kokių 7-8 mėn. jis jau kuo puikiausiai savarankiškai bandydamas išsiterliodavo net ausis ir laukdavo kol mama pamaitins normaliai. 🙂 Leidau pačiam bandyti kadangi laukiausi mažylio, žinojau, jog jam gimus nebeturėsiu tiek rankų, kad abu pamaitinčiau, o ir pačiai reiks spėti užkrimsti. Kiekvienas Luko valgymas baigdavosi nusirengimu maitinimo kėdutėje, lipimu į kriauklę ir rimtu apsiprausimu. Taip jis bebandydamas 1.5 metų jau valgė savarankiškai kuo puikiausiai! Augindama antrą sūnų, nusprendžiau palengvinti mokymąsi.

Lavinanti lėkštė man patiko iš pirmo žvilgsnio, ji pasirodė smagi ir pamaniau, kad gali padėti dvimečiui sūnui pamėgti įvairesnį maistą. Pirkdama net nepagalvojau, kad visų pirma tos lėkštės pagalba reiks lavintis man, nes niekad nebuvau iš tų moterų, kurios iš paprastų dalykų lėkštėje geba sukurti  toookį grožį ir estetinį vaizdą, kad miela malonu žiūrėti. Man labiau pavykdavo koncentruotis į skonį. Tačiau kai lėkštė pateko į mūsų namus, aš stengiausi ir tikrai, gal atrodys keistai, bent pradžioje aš tikrai turėdavau pasukti galvą kaip ką sudėlioti veiduko lėkštėje, vėliau viskas ėjosi lengviau, kuo dažniau tą dariau, tuo lengviau pavykdavo pateiktį įvairų, spalvingą, skanų bei maistingą maistą ar užkandžius, bet aš dar mokausi… Pastebėjau, kad mano bei vyro lėkštėje taip pat atsirado daugiau spalvų, įvairovės, dažniau pasistengiu gražiau pateikti. Ir tai asmeninis mano pasiekimas. Vadinasi, be tikėtosios naudos gavau ir pridėtinę vertę.

O jei kalbėtume apie vaikus, aš visada vertinu dalykus, kurie paprastoje kasdienybėje suteikia daugiau naudos nei įprastai. Šioje lėkštėje ne tik smagiai pateikiamas maistas, kuris, sakyčiau, labai priimtinas vaikiškai akiai, bet natūraliai norisi įvairovės, nes reikia padaryti šukuoseną, barzdą, nosytę, akytes ir pan. O valgant vaikas atpažįsta veiduko dalis, skaičiuoja kiek uogyčių sudaro auskariukus, kokios spalvos akys ir valgymas tampa savotišku žaidimu. Vaikai yra įpratę, kad jiems visa veikla tarsi žaidimas, čia tik mums atrodo, kad valgymas rimtas reikalas ir reikia suvalgyti visą košę, mėsytę bei garnyrą.

Prieš kelias dienas pamačiau, kad netrukus jie švęs gimtadienį ir staiga prisiminiau, kai visai neseniai juos atradusi džiaugiausi, tuo pat metu dingtelėjo kita mintis – o gal jūs dar išvis neatradote? Būtinai turiu jums papasakoti!

“The Goodvibes Kitchen” sūreliai. Jie nerealūs. Jie suteikė spalvų mano pogimdyviniam laikotarpiui. Aš visą laiką buvau užkietėjus pieno ir jo produktų mėgėja (ir jei jau ruošiatės sakyti, kad „oi oi labai negerai…“ tai pala, čia aš ne apie pieną), be jų nė vienos dienos – pienas, varškė, jogurtai, sūriai ir sūreliai…