Džiaugiuosi galėdama Jums pristatyti CHILD-FRIENDLY kavines Lietuvoje. Jūsų patogumui kavinės sužymėtos žemėlapyje(gali nebūti keleto naujai papildytų), kurį galite rasti ČIA. Už kavinių sužymėjimą labai dėkoju Jelizavetai Potapovai-Gulbickajai. Mintis sudaryti šį sąrašą buvo labai savanaudiška – mane erzina kiekvieną kartą kylantis klausimas – kur nuvažiuoti pavalgyti, kad kavinė būtų pritaikyta apsilankymui su vaikais, tačiau sąrašas gavosi labai solidus, todėl mielai dalinuosi su Jumis ir tikiu, kad tikrai daugeliui jis bus aktualus ir naudingas. Ačiū tinklaraščio sekėjoms, kurios surašė žinomas vaikams draugiškas kavines, man tereikėjo sąrašą sutvarkyti, surašyti adresus ir tadam! Šiuo sąrašu nėra siekiama išreitinguoti (kavinės surašytos abėcėlės tvarka), tai turėtų būti pagalba atrasti dar neatrastas vietas, kuriose galima apsilankyti su vaikučiais. Prašymas buvo nurodyti tokias kavines, kuriose yra vaikų žaidimų erdvė ir pageidautina patogi kūdikių pervystymo, pamaitinimo vieta (tiesa, šios dalies daug kur nėra), komentarai prie kavinių ne mano, todėl už informaciją neatsakau. Žvaigždutėmis pažymėti kavinių pavadinimai, kurios sulaukė ir neigiamų pasisakymų, juos bei visą diskusiją galima rasti ČIA.

Dėkoju už leidimą publikuoti Jūsų įkeltas nuotraukas.
Jei žinote vietų, kurios galėtų ir turėtų būti įtrauktos į šį sąrašą – komentuokite – būtinai papildysiu.
Taigi, sąrašas Jūsų dėmesiui, naudokitės pačios ir dalinkitės su kitais.
Skanių šeimyninių akimirkų 🙂

Visai neseniai šovė mintis, kad Lukui reikia aktyvesnės veiklos, pastebėjusi, jog jam patinka atkartoti rodomus judesius, be galo mėgsta šokti, žaisti pirščiukų žaidimus ir pan., sugalvojau ieškoti sporto, šokių arba teatro būrelio. Taip Facebook atradau būrelį „Labas, Joga“. Nors ilgą laiką nepavyko į jį nuvažiuoti, džiaugiuosi, kad nepamečiau šios minties. Buvau visiškai teisi galvodama, kad mano vaikui patiks atkartoti rodomas jogos asanas, žinoma, jos tikrai ne visos pavyksta, bet jis stengiasi ir daro taip, kaip moka. Net namuose prakalbus apie jogą gulasi ant žemės ir rodo ką išmokęs. 😀 Tokiame būrelyje mes niekada nebuvome buvę, mus jis nepaprastai sužavėjo…

Dažnai mes, mamos, elgiamės taip, kaip mums atrodo naudinga – tempiam savo vaikus ten kur reikia, mokome daryti, tą ką reikia ir pan. Kažkaip nuskambėjo labai šabloniškai, bet tai tiesa. Visai neseniai supratau, kad mano ir sūnaus supratimas apie įdomų bei įsimintiną būrelį – skiriasi. Mes su vaikais lankėme ir apsilankome įvairiuose būreliuose, vis išbandom kažką naujo ir dažnai ar veikla naudinga ir įdomi nusprendžiame mes, mamos – matome ar ji pakankamai lavina, ar užkabina vaiką, ar atliepia jo (bet dažniau mūsų) poreikius… Jau kurį laiką apsilankome „Svajukų pamokėlėse“ Vilniuje. Užsiėmimai nuolat kinta, gal todėl kiekvieną kartą susidarau vis kitokį, papildytą vaizdą, matau, kad mano vaikas taip pat.

Pradėjusi studijuoti psichologiją, jau spirgėjau kaip noriu vaikų, vis įsivaizdavau, kad ugdysiu unikalias savitas asmenybes, kurios turės galimybę išreikšti save, planavau kaip leisiu atsiskleisti, neužgniaušiu, neslopinsiu, skirsiu dėmesio, kiek tik prireiks (gimus pirmagimiui supratau, kad aš net nesuvokiau kiek dėmesio turi skirti mama, nes nuolat budi kovinėje parengtyje)…
Šiandien auginu pametinukus (24 mėn. bei 6 mėn.) ir realybė yra kitokia, vis girdžiu save sakant, neišlaistyk, nedaryk, negalima, čia šito neimk ir pan. Tikrai ne vien iš draudimų ir ribojimų susideda mūsų vaikų auklėjimas, tačiau man jie ypač rėžia ausį ir labai pavargstu, kai patenkame į aplinką, kurioje reikia gan dažnai stabdyti vaiką, mat ten daug ko negalima. Dažnai norisi patekti į aplinką, kur galima vaikams leisti daugiau.

Luko 2 m gimtadienio proga, nusprendėme papramogauti su visa šeima. Tiesą pasakius, neilgai svarstėme kur vykti, nes buvom girdėję apie naujovę – vienintelį Baltijos šalyse (jau kabina) – miestą smalsiems vaikams (užkabino visiškai, nes aš nors jau ir ne vaikas, bet smalsi iki negalėjimo) – CurioCity. Buvo neramu tik dėl dviejų dalykų: ar tikrai mano dviejų metų smalsus vaikas turės ką veikti ir ar jis jau supras kokios ten erdvės, ką galima jose nuveikti; kaip mums praeis visa diena svetimam mieste (vykom iš Vilniaus į Kauną specialiai papramogauti), kur gal nebus patogios vietos susitvarkyti puoduko ir sauskelnių reikalų, gal nebus vietos normaliai ramiai pavalgyti (kalbu apie pusmetinuką). Visgi nusprendėme pabandyti.

Nuvykome pirmadienį po pietų, tai iš pradžių ten buvo visai nedaug vaikučių ir tai leido įsitraukti ir išbandyti, ką tik norėjom, o įdomu viskas! Sūnus bėgo nuo vieno veiklos centro prie kito, viską spaudė, lietė, čiupinėjo, tyrinėjo, stebėjosi ir labai džiaugėsi. Apžiūrėjęs ir išanalizavęs bėgdavo toliau, po kurio laiko grįždavo ten kur jau buvo ir paskui vėl ratu. Atsipūčiau, pirmas nerimas išsisklaidė, vaikui smagu ir įdomu. Galima atsipalaiduoti. Ir tikrai ten nerealu! Pati susidomėjus ir įsitraukus viską čiupinėjau, vienodai kaip ir mano vaikas, žavėjausi ir aikčiojau, stebėjausi iki smulkmenų apgalvotais dalykais ir vis galvojau kaip paviršutiniškai mes čia žiūrime, kiek daug dalykų ir informacijos čia sudėta, mąsčiau, kad kiekvieną kartą čia užsukęs, ūgtelėjęs, Lukas jau vis daugiau supras ir pažins.