Kas pasikeitė gimus mažyliui?

Gimus Tadukui iš pradžių dažnai sau užduodavau klausimą – ką aš veikdavau per dienas kai Lukas buvo mažas? Kodėl aš neturėjau laiko? 🙂 Kažką veikiau, visos veikiam. Tiesą pasakius auginti pametinukus tikrai nėra dvigubai sunkiau ir apskritai nedaug sunkiau negu vieną, bent jau man 🙂 Nuo pat pradžių buvo tik du sunkūs dalykai, dėl kurių tikrai teko pasukti galvą. Pirmoji sunki užduotis – išmokti suderinti abiejų vaikų ritmus. Atskirai su kiekvienu nebūtų sudėtinga, bet kai abu vyrukai maži, atsiranda daug derinimo – dienos bei nakties miegučiai, valgymai ir kiti kasdieniniai būtinieji poreikiai (vėliau būtinai papasakosiu kaip pavyksta (arba ne 🙂 ) derinti) . Antrasis sunkumas vis dar išlikęs – kam teikti prioritetą, jei abu vienu metu nori valgyti, jei abu vienu metu prisidarė į kelnes, jei vienas nori valgyti, o kitas ant puoduko atsisėsti, jei kitas žaisti arba tiesiog dėmesio, kitas valgyti. Rimtos dilemos ir niekas čia nenusiteikęs laukti 🙂 Kartais džiaugiuosi, kad turiu dvi rankas ir tik du vaikus 🙂 Esu skaičiusi mintį, kad pasikeičia požiūris gimus trečiam vaikui, nes tuomet supranti, jog nebegali duoti kiekvienam po ranką, tuomet atsipalaiduoji.

Asmeniškai aš pajaučiau kažkokią ramybę maždaug tuomet kai Tadui suėjo 3 mėn. Nežinau kodėl, bet mano nuotaika beveik visada gera, o vakarais dar lieka energijos ir noro dūkti su vyručiais, vaikai pasidarė ramesni, Lukas linksmesnis, jis net pradėjo žaisti vienas, vis randa kažkokių užsiėmimų, atranda kokį žaislą ir užsiima ne 2 minutėm, bet gerokai ilgiau. Tik neaišku ar aš ramesnė, kad jie ramesni ar jie ramesni, nes aš ramesnė. Kad ir kaip ten bebūtų – tai tik į gerą.

Apskritai, gimus Tadui kažkuria prasme man pasidarė lengviau, nes galiu Luko paprašyti “sūneli palauk”, net netik, kad galiu, bet privalau. Aš visad stengiausi būti labai empatiška ir operatyviai reaguojanti mama. Visad atsiliepdavau prašant pagalbos, stengiausi būti neperdėtai rūpestinga ir skatinti savarankiškumą, bet įtariu, kad iš to norėjimo būti gera mama, nelabai tas pavykdavo. Dabar, gimus broliui, Lukas dažniau yra priverstas palaukti. Anksčiau jis nieeekada nieko nelaukdavo, keldavo skandalą didžiausią kokį tik gali 🙂 :). Kiekvieną rytą kol išvirdavo košė jis išvien triukšmingai ragindavo paskubėti, dabar daug dažniau ramiai laukia. Anksčiau niekada nežaisdavo vienas ilgiau nei 5 minutes, dabar vis pastebiu, kad dingo vaikas, atėjus randu arba žaidžiantį arba vartantį žurnalą “Tavo vaikas” (mėgstamiausias jo žurnalas, nes daug lelių, o lelės jam labai patinka). Pavyzdžiui, kai Tadukui buvo trečio mėnesio vizitas pas gydytoją, tėtis negalėjo mūsų lydėti, todėl man teko vienai vykti su vyrukais, šiek tiek nerimavau kaip suvaldysiu vietoje nenustygstanį Luką, seniau jis nuolat taikydavosi pabėgti iš gydytojos kabineto ar šiaip kažką nuveikti, bet šį kartą, jis tiesiog stovėjo ramiausiai prie manęs ir brolio, laukė, vėliau paprašė jį pasodinti prie gydytojos. Vizitas praėjo be jokio sudrausminimo! Nė vieno! Neįtikėtinai nuostabu 🙂

Labai džiaugiuosi, kad Lukas begalo myli brolį, neskriaudžia ir visada pozityviai nusiteikęs jo atžvilgiu. Kai susiruošiam kur nors važiuoti ir brolis jau nekantriai laukia kelionės automobilinėje kėdutėje, vyresnėlis priėjęs jį tempia kartu, kad tik neliktų nepaimtas, kai mažylis verkia, brolis beveik visada pribėga paglostyti (neretai tas paglostymas ramina Taduką), bet kad ir kokia ta meilė tyra, gera, nuoširdi ir mane be galo džiuginanti, kartais vis tik matau nebylų protestą bei dėmesio reikalavimą. Gimus broliukui Lukas nustojo prašytis ant puoduko, bet praėjus keliems mėnesiams jau jau po truputį vėl pradeda, nors dar toli gražu negrįžome iki tos stadijos, kurioje buvome ir visiškai sausų dienų dar neturime. Maitinant Tadą, Lukas visada nori valgyti, gerti arba ant puoduko (nors pasodinus, paaiškėja, kad aliarmas apgaulingas). Dar vienas dėmesio reikalavimas – kai brolis valgo, vyresnėlis užsiima tapetų plėšymu, atkrapšto kokį kampuką ir nuplėšia juostelę, taip pat kuris laikas vis bando gauti didelę dėmesio dozę ką nors iškrėsdamas. Tiesa, man regis, pastarosiomis dienomis, vis rečiau Lukutis kažką blogo iškrečia ir vis dažniau ramiai kažkuo užsiima. Suprantu jo norą ir egocentriškumą, kuris ir privalo būti, todėl skirdama, kiek tik galiu daugiausiai dėmesio vyresnėliui, kantriai laukiu, kol protestas praeis (jei praeis).

Jaunėlio gimimas labiausiai pakeitė Luko situaciją, jis buvo nuverstas iš vienturčio lepūnėlio sosto, tačiau šis pasikeitimas tikrai nemažai pakeitė ir tėčio rutiną. Kadangi tėvų komandoje du žaidėjai ir vaikų komandoje tiek pat, tai imam “vienas ant vieno”. 🙂 Natūraliai, kai tėtis namuose, jis gerokai daugiau laiko skiria vyresnėliui nei anksčiau – migdymai, budėjimas naktį ir kiti rutinos reikalai. Šaunu, kai vyras nelieka nuošalį ir nepalieka visų vaikiškų reikalų man vienai. Jis tikrai labai daug padeda (tik šis žodis man atrodo netinkamas šeimos reikalų kontekste, bet apie tai kažkada dar tikrai išsiplėsiu) ir tikrai dažnai pagalvoju, jog džiaugiuosi savo vyru. 🙂

Dar bandau sugalvoti kas pasikeitė man… Pasikeitė, kad kai kažkur važiuojam reikia pagalvoti dar apie vieną vyruką, suruošti jam apsirengti, persirengti ir pan. – čia gal sunkiausias pasikeitimas… O visa kita, turbūt, man dabar lengviau, nes, kaip ir minėjau, Luko rutininių reikalų daugiau perėmė tėtis, naktį, kai jis nedirba, man reikia pasirūpinti tik mažyliu, Luko aš dažnai net nebegirdžiu. Kai namuose liekame trise, stengiuosi kuo daugiau dalykų daryti vienu metu – dažnai pavyksta vienu kartu užmigdyti abu vyrukus, arba pamaitinti mažylį kol valgo vyresnėlis, abu pažaidinti vienu metu ar su abiem kažkaip paišdykauti, kad visiems būtų smagu. Dienom, kai būname be tėčio man nėra super sunku (normaliomis dienom, kai niekas neserga ir pan), nes Luką dažnai pavyksta sudominti brolio užimtumu, jam patinka ir su brolio žaislais pažaisti ir mamai pagelbėti brolį perrengti ar vežimėlį pastumdyti. Prieš kelias dienas pastebėjau, kad Lukas vis atneša Tadui parodyti savo mašinytę, knygutę… Aš net įsivaizduoju kaip jis laukia kol brolis galės sėdėti, ropoti, vaikščioti ir, svarbiausia, su juo žaisti bei užsiimti. To laukiu ir aš. Tikiuosi, kad kuo toliau, tuo bus lengviau ir lengviau… 🙂 Net jei ir nebus taip lengva ir sklandu, pozityvus mąstymas ir nusiteikimas tikrai tik į naudą.