Kai leidi vaikui kurti… Pamatai kokį pėdsaką palieka dinozauras

Pradėjusi studijuoti psichologiją, jau spirgėjau kaip noriu vaikų, vis įsivaizdavau, kad ugdysiu unikalias savitas asmenybes, kurios turės galimybę išreikšti save, planavau kaip leisiu atsiskleisti, neužgniaušiu, neslopinsiu, skirsiu dėmesio, kiek tik prireiks (gimus pirmagimiui supratau, kad aš net nesuvokiau kiek dėmesio turi skirti mama, nes nuolat budi kovinėje parengtyje)…
Šiandien auginu pametinukus (24 mėn. bei 6 mėn.) ir realybė yra kitokia, vis girdžiu save sakant, neišlaistyk, nedaryk, negalima, čia šito neimk ir pan. Tikrai ne vien iš draudimų ir ribojimų susideda mūsų vaikų auklėjimas, tačiau man jie ypač rėžia ausį ir labai pavargstu, kai patenkame į aplinką, kurioje reikia gan dažnai stabdyti vaiką, mat ten daug ko negalima. Dažnai norisi patekti į aplinką, kur galima vaikams leisti daugiau.

Labai apsidžiaugiau, kai visai netyčia Facebook‘e pamačiau informaciją apie užsiėmimus vaikams, kuriuose skatinamas laisvas vaikų kūrybinis procesas, pilna širdimi ir visomis juslėmis išgyvenamas ir juntamas menas. Taip, šiuose užsiėmimuose akcentuojamas ne rezultatas, o pats procesas, vaikas gali rinktis ką ir kaip daryti, kokiomis priemonėmis, suteikiama visiška kūrybinė laisvė, galimybė įsijausti negalvojant apie suteptas grindis, sienas, rūbus, rankas, nukreivotą liniją, nes juk visai ne tai svarbu. Pagalvojau, kad tai užsiėmimas tikrai vertas išbandymo. Visų pirma „žaidime“ dalyvauja ir tėvai (bent jau mažylių grupėje), tai jau didelis pliusas, nes tuomet yra kokybiškai leidžiamas laikas su vaiku, antra užsiėmimų metu stimuliuojami visi pojūčiai, juk savo juslių (regos, lytėjimo, uoslės, klausos, skonio) pagalba vaikai supranta juos supantį pasaulį. Stimuliuojant įvairius pojūčius sparčiau vystosi smegenys, nes kuriasi naujos neuronų jungtys. Taigi, sensoriniai žaidimai netik be galo naudingi, bet ir įtraukiantys, smagūs. Mažyliai žaisdami mąsto, lavina kūrybiškumą, kognityvinius įgūdžius, smulkiąją ir stambiąją motoriką, rankų-akių koordinaciją, kalbinius įgūdžius, spendimų priėmimo ir problemų sprendimo įgūdžius, socialinius ir emocinio intelekto įgūdžius. Ar aš noriu savo vaikui tai suteikti? Taaaaip! Vidinis mano vaikas spygavo ir šokinėjo, labai patenkinta savo vyriausią mažylį vežiau į „Kuria vaikai“ studiją. Važiuojant dar šmėstelėjo mintis, o kas bus, jei jam visai nepatiks, taip kaip tikiuosi, juk per dailės būrelį jis prašo nuplauti rankas, jei išsiteplioja, bet greit nuvijau „kas bus, jei bus“ pasvarstymus šalint. Ir štai atvykome. Smagu atvažiuoti į vietą, kurioje gali išjungti savo kontrolę, atsipalaiduoti ir leisti atsipalaiduoti vaikui. Juk grindis ne man reikės plauti! 🙂 🙂 Mama užsičiaupia ir veiksmas prasideda. 🙂

Lukas iškart pasijuto kaip namie, savas, jam čia patiko, buvo ką apžiūrėti, pabendravo su vaikučiais, pabėgiojo. Netrukus mokytoja atnešė pirmosios užduoties priemones, tą kartą tai buvo putplaščio „kukurūzai“ bei kamuoliukai, susidomėjęs išbandė įvairias variacijas: pažaidė, pabandė paragauti, susmaigstė smeigtukus, mėtė į kartonines tūbeles ir pan. Susidomėjimui pradėjus blėsti, atėjo laikas smagesnei ir ilgesnei užduočiai – piešimui ant stiklo. Ir man, ir Lukui labai patiko! Iš pradžių kelis kartus bandė rodyti, kad susitepė rankas, bet kai parodžiau, kad mano gerokai purvinesnės ir paaiškinau, kad viskas čia gerai, kad nusiprausime paskui, greit ši problema buvo pamiršta ir prasidėjo laisvas kūrybinis procesas. Tokie užsiėmimai puiki galimybė stebėti vaiką, galima pamatyti tas jo savybes, kurių neišeina įžvelgti tada, kai prašinėji šito ir ano nedaryti. Pvz. užsiėmimo metu mokytoja atnešė žaislinį dinozaurą ir pasiūlė nuspalvinti, kad nebūtų toks pilkas. Aš būčiau ėmusi ir tepliojusi visokiausiomis ryškiomis spalvomis, o jis nuspalvino visas keturias pėdutes ir šiek tiek uodegos galiuką, dėjo ant lapo (žemės) ir žiūrėjo kokius pėdsakus palieka spalvotos pėdutės. Tikrai reikia dažniau vaikams leisti spręsti savo galva, reikia duoti pasireikšti, nes tose mažose gudriose galvytėse tiek puikių minčių, nesugadintų, unikalių, nes jie dar nežino „kaip reikia“ arba kaip „turi būti“, kol mes jiems nepaaiškiname, kad „reikia daryti“ taip, kaip „daro visi“, kad „reikia daryti“ taip, kaip „reikia“… Reikia reikia reikia… Iš tikro nieko niekam nereikia. Pažadu, kad sau dažniau apie tai priminsiu.

Daugiau įdomios informacijos apie vaikų kūrybiškumą galite rasti “Kuria vaikai” tinklaraštyje http://www.kuriavaikai.lt/tinklarastis-apie-vaiku-kurybiskuma/