Aš tikrai trenkta. 😀 Skaniai prisijuokiau. 🙂 Vakar radau savo rašytą „instrukciją“ tėčiui apie vaiko priežiūrą. 😀 Pirmą kartą pirmagimį Luką palikau dienai su tėčiu, kai jam buvo apie pusė metų. Nervinausi žiauriai! Visą naktį prieš tai nemiegojau, nuo nervų rakino nugarą, kad ramiau jausčiausi nusprendžiau parašyti instrukciją – trijų A4 formato lapų!!!

Pradėjusi studijuoti psichologiją, jau spirgėjau kaip noriu vaikų, vis įsivaizdavau, kad ugdysiu unikalias savitas asmenybes, kurios turės galimybę išreikšti save, planavau kaip leisiu atsiskleisti, neužgniaušiu, neslopinsiu, skirsiu dėmesio, kiek tik prireiks (gimus pirmagimiui supratau, kad aš net nesuvokiau kiek dėmesio turi skirti mama, nes nuolat budi kovinėje parengtyje)…
Šiandien auginu pametinukus (24 mėn. bei 6 mėn.) ir realybė yra kitokia, vis girdžiu save sakant, neišlaistyk, nedaryk, negalima, čia šito neimk ir pan. Tikrai ne vien iš draudimų ir ribojimų susideda mūsų vaikų auklėjimas, tačiau man jie ypač rėžia ausį ir labai pavargstu, kai patenkame į aplinką, kurioje reikia gan dažnai stabdyti vaiką, mat ten daug ko negalima. Dažnai norisi patekti į aplinką, kur galima vaikams leisti daugiau.

Luko 2 m gimtadienio proga, nusprendėme papramogauti su visa šeima. Tiesą pasakius, neilgai svarstėme kur vykti, nes buvom girdėję apie naujovę – vienintelį Baltijos šalyse (jau kabina) – miestą smalsiems vaikams (užkabino visiškai, nes aš nors jau ir ne vaikas, bet smalsi iki negalėjimo) – CurioCity. Buvo neramu tik dėl dviejų dalykų: ar tikrai mano dviejų metų smalsus vaikas turės ką veikti ir ar jis jau supras kokios ten erdvės, ką galima jose nuveikti; kaip mums praeis visa diena svetimam mieste (vykom iš Vilniaus į Kauną specialiai papramogauti), kur gal nebus patogios vietos susitvarkyti puoduko ir sauskelnių reikalų, gal nebus vietos normaliai ramiai pavalgyti (kalbu apie pusmetinuką). Visgi nusprendėme pabandyti.

Nuvykome pirmadienį po pietų, tai iš pradžių ten buvo visai nedaug vaikučių ir tai leido įsitraukti ir išbandyti, ką tik norėjom, o įdomu viskas! Sūnus bėgo nuo vieno veiklos centro prie kito, viską spaudė, lietė, čiupinėjo, tyrinėjo, stebėjosi ir labai džiaugėsi. Apžiūrėjęs ir išanalizavęs bėgdavo toliau, po kurio laiko grįždavo ten kur jau buvo ir paskui vėl ratu. Atsipūčiau, pirmas nerimas išsisklaidė, vaikui smagu ir įdomu. Galima atsipalaiduoti. Ir tikrai ten nerealu! Pati susidomėjus ir įsitraukus viską čiupinėjau, vienodai kaip ir mano vaikas, žavėjausi ir aikčiojau, stebėjausi iki smulkmenų apgalvotais dalykais ir vis galvojau kaip paviršutiniškai mes čia žiūrime, kiek daug dalykų ir informacijos čia sudėta, mąsčiau, kad kiekvieną kartą čia užsukęs, ūgtelėjęs, Lukas jau vis daugiau supras ir pažins.

Pirmasis nėštumas, tai buvo laikas, skirtas galvoti, planuoti ir rūpintis savimi, daugiau nieko veikti net ir neturėjau galimybės.  Buvau tikrai atsakinga nėštukė ir rinkausi tai ką reikia rinktis – sveiką, įvairų, daug baltimų turintį maistą; medvilninius viską prilaikančius rūbus; skaičiau knygas apie vaikų priežiūrą bei auklėjimą; naudojau ekologišką kosmetiką. Renkantis pastarąją, prisiminiau jau žinomus, bandytus vardus, pvz. „Žalia pieva“, taip pat išbandžiau iki tol man nežinomus prekės ženklus tokius kaip „Vivi“, „Žiedė“ – bandymų ir eksperimentų buvo daug. Tikrai ne visi produktai tiko ir patiko.

Su batais man kažkaip nesiseka, visada noriu kitokių nei reikia. Pamenu kažkada dėl darbo specifikos reikėdavo nešioti klasikinio stiliaus aukštakulnius. Užmušk tu mane, kaip aš tada norėdavau kedų, nors iki tol sportinio stiliaus pakankamai užtekdavo tiek, kiek eidavau sportuoti.  Nuo tada kai pradėjau lauktis pirmagimio iki šiol mano pagrindine avalyne tapo žemapadžiai patogūs batai ir bateliai. Nepatikėsit. Dabar labiausiai noriu aukštakulnių. 🙂 Žudikų. Pageidautina – raudonų. Noriu žiauriai. Tik dar nedrįstu, nes tik pagalvojus apie žudikus, prieš akis iškart iškyla vaizdas kaip nuo terasos laiptų su tais žudikais čiuožiu ant nosies ir iš paskos tempiuosi savo vyručius.

Kai šaldytuve pasikorusi pelė, nori nenori reikia papildyti atsargas. Esant galimybei, prašau, kad lėkdamas po darbo į parduotuvę užsuktų tėtis. Šis variantas racionaliausias, nes nereikia specialiai važiuoti, neatsiranda nenumatytų išlaidų, sugaištama minimaliai laiko. Sprendimas puikus, bet nevisad tinkamas, nes kartais tėtis yra namuose, tokiu atveju stengiuosi siųsti jį kartu su vyresnėliu, tuomet aš turiu apylaisvį laiką ir tuo be galo džiaugiuosi. Kai pirkinių sąrašas ilgas arba kai neturim ką veikti, arba tiesiog yra nuotaika, važiuojam visi, tai būna ilga, chaotiška, triukšminga, bet įveikiama. Dar​ vienas mėgstamas nepaminėtas variantas – išsikviesti “Barborą” – laisvu laiku (dažniausiai naktį) užsisakai reikiamų prekių, pasirinktu metu paslaugus vyrukas jas atneša tiesiai į namus, atsiskaitai, jis maloniai pakalbina vaikus ir ate ate. Pirkiniai namie. Kiek laiko ir energijos sutaupyta!

Nebūtinai šie patarimai tiks jums, nebūtinai jie bus priimtini, tai sąrašas, kurio punktus įgyvendinčiau, jei laukčiausi dar vieno pametinuko 🙂 🙂 🙂

1. Ilsėtis. Jei galvojate, kad neturite laiko ilsėtis, nes vyresnėlis dar tik pradėjo vaikščioti, visur lipa, jūs nenorit jo nešioti, kelti, greit pavargstat, patikėkit – dabar puikus laikas ilsėtis.
2. Kiek įmanoma daugiau paruošti vyresnėlį:

• Pratinti prie vaikų, mažų vaikučių, pasakoti, kad ir jis greit turės tokį mažiuką namuose, kad bus didysis brolis ar sesė ir mamai labai reikės pagalbos prižiūrint naujagimį.
• Jei planuojate gimus mažyliui iškraustyti iš savo lovos/lovytės/į kitą kambarį, padarykite tai kuo greičiau, kad visi turėtumėte laiko priprasti. Mes pasirinkome perkraustymą į kitą kambarį ir nors naktį vienas kitą visai neblogai girdi, vis tiek truputį ramiau miega.
• Pripratinti savarankiškai valgyti.
• Išmokyti savarankiškai lipti laiptais (jei tenka susidurti su laiptais name ar laiptinėje);
• Pripratinti savarankiškai pažaisti ar kažką paveikti. Mūsų pirmagimis iki metų vienas nieko neveikdavo, su juo visad žaisdavome mes, kaip pastojau, savaime gavosi, kad teko priprasti žaisti vienam, nes nuolat norėdavau miego kaip meškutė žiemą, tad žaidimus organizuodavau lovoj arba šalia jos ir vis užmigdavau, įkalbėjus jį pažaisti savarankiškai.
• Jei supate migdant, reikėtų nuo to taip pat atpratinti, kad būtų paprasčiau. Seniau visad tokiu būdu migdžiau, į nėštumo pabaigą išmokom kartu atsigulę užmigti, dabar visaip būna, kai galiu ir kai jis paparšo pasupu, jei negaliu, susitariam, kad atsigultu šalia ir tada taip užmiega, bet šiaip man visai faina pasupti, kartais net krizena kaip džiaugiasi, kad gali ateit pas mane.  🙂
• Jei planuojate naudotis auklės paslaugomis, pasisamdykite ją ir pripratinkite likus ne mažiau kaip 2 mėnesiams iki mažylio gimimo (psichologai rekomenduoja, pasistengti, kad dideli stresai/pasikeitimai nebūtų dažniau nei kas du mėn, per tokį laiką vaikas pripranta, adaptuojasi).

Anądien ryte Lukas panoro atidžiau apžiūrėti eglę ir apčiupinėti aukščiau užkabintus žaisliukus, vis pasiprašo jį pakelti, paimu šiek tiek pažiūrim ir prašau palaukti, nes einu patikrinti kaip gaminasi pusryčiai, bet jis ne iš tų, kurie kantriai laukia, jis vis stovi ir prašo paimti, vis prašo prašo… O aš „palauk, palauk truputį“, vėl paimu ir po kelių akimirkų vėl jį dedu ant žemės, nes reikalai kviečia mane į virtuvę… O sūnelis nesitrauakia nei per žingsnį, vis nori dėmsio ir laiko su mama… Turbūt čia ne eglė ir ne žaisliukai priežastis, Lukas pastaruoju metu labai nori dėmesio, net iki verkimo, tiek mano, tiek ir tėčio. Gal kažkiek jau atisipalaidavau, nes iš pradžių ypatingai stengiausi vyresnėliui skirti maksimaliai savo laiko, norėjosi, kad būtų jam kuo smagiau, norėjosi, kad vaikas turėtų daugiau įspūdžių. Dabar dienos eina kaip eina, dalis sugalvotų pramogų išliko, pvz. ėjimas kartu į Luko būrelį (dažniausiai kartu keliauja ir brolis), bet dalis pramogų nubyrėjo, dienos pasidarė gana monotoniškos ir rezultate, kaip ir turėjo būti, Lukui tenka gerokai mažiau dėmesio, jis dažniau vis girdi  „palauk sūneli…“

Bet ar tikrai jis turi laukti? Bent jau aš, žiauriai nemėgstu laukti… Ar tikrai priežastis, dėl kurios vaikai turi palaukti yra pakankamai svarbi? Man tikrai svarbesnė košė, nei vaikas? Juk tuo metu buvo vienas iš nedaugelio kartų kai aš tikrai galėjau skirti laiko… Ar tikrai mums svarbiau grindų, indų plovimas, nei pusvalandis su vaiku turiningo laiko? Ar tikrai mes turim vaikus stumti į šalį, kad galėtume gaminti valgyti? Kodėl mes juos stumiame… Gana greitai norėsime, kad jie nestumtų mūsų…

Vakar dviprasmiškas jausmas apėmė – ir keista, ir smagu, ir juokinga. Šeimos didieji vyrai (tėtė ir Lukas) vakar vakarą leido žaisdami su kinetiniu smėliu. Abu buvo labai įsitraukę ir susikaupę, statė pilis ir ginybines sienas, Lukui labai patiko, jis kantriai ir tvarkingai pirštuku spaudė smelį į formeles ir vis labai džiaugdavosi kai iš formelės tėtė padėdavo išimti naują bokštelį. Nieko įmantraus, bet vyrus tikrai užkabino. Bežaidžiant atėjo laikas tėčiui išvykti į darbą, Lukas labai susinervino, kad žaidimai baigėsi ir vis rodė, kad nori pasikapstyti smėlio dėžeje.

Savo dienas galėčiau suskirstyti į smagias arba sunkias ir ilgas arba trumpas. Labiausiai nemėgstu ilgų dienų, jos dažniausiai prasideda anksti, būna lietingos, nuobodžios, lydimos slogios nuotaikos, jau dienai įpusėjus atrodo, kad viskas padaryta (pavalgyta, pamiegota, pažaista, knygutės pavartytos…) ir nebėra daugiau ką veikti. Šiomis dienomis labai jaučiasi, kad sukuosi vietoje, kad kiekvieną dieną tas pats per tą patį – nuobodi rutina. Tokiomis dienomis jau laukiu, kad greičiau ateitų kitas rytas. Likusios dienos būna trumpos, tai kad ir kas ten bevyktų, greitai baigiasi.