Su šeima pramogaujame Anykščiuose

Kaip aš džiaugiuosi, kad vis dažniau atsiranda laiko pakeliauti ir pasižvalgyti savoje šalyje. Čia tiek daug dar visko neatrasta ir nepamatyta, arba kartais pamatyta, bet seniai ir tos vietos yra vertos aplankyti vėl ir vėl. Šiandien pasidalinsiu savo trumpučių atostogų Anykščiuose įspūdžiais. Mes ten buvome keletą dienų, bet tyrinėjom miestą ir apylinkes gana lėtu, prie vaikų rutinos priderintu, tempu, todėl dalies norėto ir planuoto net nespėjome, nes čia tikrai yra ką veikti – Lajų takas, Labirintų parkas, kalnų rogutės, Siaurukas, Arklio muziejus ir kita… Gaila, kad liko naplankytų vietų, tokių kaip pvz. Arklio muziejus, bet bus proga sugrįžti, būtinai apsigyvensime ten pat. Džiaugiuosi, kad Anykščiuose pavyko surasti puikų viešbutį, idealiai pritaikytą šeimai, tai „Gradiali Anykščiai“. 

Kaip ir visos kelionės prasideda nuo viešbučio paieškų, paskaitinėjus rekomendacijas ir pasižiūrinėjus internetines svetaines supratau, kad labai norėčiau apsilankyti – „Gradiali Anykščiai“. Aš skambinau likus porai, man regis, savaičių iki kelionės, tai vietą vos vos pavyko rasti, bet mums pasisekė! Nuvykus viskas pasirodė fainiau nei įsivaizdavau. Visų pirma jokio miesto šurmulio, nors patys gyvenam atokiau nuo miesto, kiekvieną diena mėgaujamės tyru oru ir ramybe, vis tiek nepasiilgstam miesto ir juolab nesinori savęs įsprausti į miesto rėmus poilsiaujant… Čia daug erdvės, kaip aš sakau, yra kuo kvėpuoti, daugybė vietos pasivaikščiojimams, parkas, ežeras, įvairios pramogos… Gal todėl ir nespėjom visko nuveikti, nes nemažai laiko pasirinkom praleisti viešbutyje. Čia puikus maitinimas, radom skanaus bei tinkamo maisto ir sau ir vaikučiams, beje pusryčiai buvo įskaičiuoti standartiškai. Radom mums tinkančių pramogų – maudynės ežere, batutai (vienas vandenyje, kitas šalia restorano), čiuožyklos į vandenį , vandens dviračiai, valtelės, trys vaikų žaidimų aikštelės (prie restorano, ežero bei šalia mūsų vilos), krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės, teritorijoje yra vietų skirtų savo maisto pasikepimui, staliukų pasisėdėjimams, pirtys… Dar labai fainas dalykas buvo mūsų viloje šeimos laisvalaikio kambarys, kuriame galima leisti laiką visiems poilsiautojams, tačiau trinties nėra, kartais užsuka vieni, kartais kiti, kažkaip natūraliai susiderina. Mes ten kartais būdavome kai vaikai miegodavo, bet šiaip jame yra žaisliukų vaikams, stalo tenisas, stalo futbolas, “X-box”,  stalo žaidimai, labai patogu, kad tiek daug veiklos galima rasti čia ir nereikia vežtis iš namų, pvz. mes neėmėm iš namų vaikų žaislų ir puikiai prasisukom … Žodžiu, galiu plėstis ir plėstis, nes tikrai patiko, bet, jei aktualu, tai pasižvalgykite patys po svetainę –  http://anyksciai.gradiali.com/, o aš keliauju toliau…

Aplankėme Lajų taką, tai viena man žinomiausių Anykščių lankytinų vietų, bet mums palikusi mažiausią įspūdį. Nežinau kodėl. Gal todėl, kad tiek daug esu girdėjusi apie kolonas ir eiles vykstančiųjų ten užlipti, kad įsivaizdavau kažką wow (!), bet radom tiesiog tiltą virš miško. Vieną kartą aplankyti galima, dėl pliusiuko. Nulipę suvalgėme ledų ir nukulniavom pažiūrėti Puntuko akmens, jis man didesnį įspūdį paliko 😀 , nors kažkada vaikystėje esu jį mačiusi, bet buvau pamiršus kokio jis didumo, Lukui irgi buvo įdomus tas didelis akmuo, nelabai norėjo trauktis ir leisti kitus fotkintis. 🙂

Dar apsilankėme Labirintų parke ir gal pasirodys juokingai, bet labirintuose net nebuvom .:D Iš pradžių bandėm patekti į apvestą namą, bet nepatekom, nes, pasirodo, neturėjom kelių eurų grynais, o iki bankomato jau patingėjom važiuoti, tačiau visur kitur jau buvo galima atsiskaityti kortele. Prieš važiuojant buvau šiek tiek pasidomėjusi kainomis, tai man pasirodė didoka už keletą pramogų parke – už viską sumokėjom apie 20 eur, bet kai išeidinėjom iš parko kaina buvo pamiršta, o įspūdžiai puikūs. Pirkom VIP šeimos bilietą, kad galėtume naudotis visomis pramogomis. Pradėjom pramogauti nuo vaikiškų elektrinių sūpynių, drebančia širdim, bet leidau ir mažylį. Vėliau taip smagiai įsisukom į visas kitas linksmybes – batutai, kreivi veidrodžiai, Lukui juose labai patiko, juokdavosi visur labai, ir veidrodžių labirintas (patiko visiems), tiras, vaikų žaidimų aikštelė, nors atrodo visos tos aikštelės vienodos, bet mes pro jas nepraeinam J, mini golfas, labai patiko žaliosios skulptūros, vaikai stengėsi atpažinti kas tai, prisijuokėm, net mažylis skleidė įvairius gyvūnų garsus spėliodamas ir tikriausiai daugiausiai laiko praleidome linksmuosiuose kalneliuose ir nuo jų nuėjom su ašaromis (verkiau ne aš), nes Lukas labai susižavėjo tais smagiais nusileidimais, vis prašydavo dar ir dar, juose greitis nėra didelis ir pakankamai saugu su vaikučiais nusileisti, visgi mažylio (1 m. nesodinom į padangą, jis lukterėjo viršuje pakaitomis su vienu iš mūsų).

Visgi nemažai pramogų ten dar ir neišbandėm, pasirinkom tai kas mums buvo aktualu. Nebuvom – kaip minėjau, labirintuose, nenuėjom iki didžiųjų šachmatų ir šaškių, MiniZoo, nes kažkaip niekas nepanoro, gal todėl, kad paskutiniu metu buvom keletą zoo aplankę, vairavimo mokyklėlės neišbandėm, nes mums pasirodė, kad vaikai maži dar šiai pramogai, nors svetainėje dabar matau, kad rašoma nuo 2 m., nebandėm mini ekskavatoriaus, nes visur juos galima išbandyti ir šiame kontekste pasirodė, kad yra smagesnių pramogų, apžvalgos aikštelė medyje – jos lyg nemačiau, dar svetainėje matau, kad buvo stalo futbolas ir didžioji JENGA, vat ją būčiau labai norėjusi išbandyti, bet nemačiau. Bendras įvertinimas – sugrįžti verta, puikiai praleista popietė. Ai, dar mes nežinojome, kad ten galėsime būti visą dieną, t.y. išeiti ir vėl sugrįžti, tuomet būtume kitaip susiplanavę laiką ir dar vienas dalykas – čia buvo šašlykinės, kuriomis galima pasinaudoti.

Kitą dieną nuvažiavom praskrieti kalnų rogutėmis ir ten supratom, tikriausiai pirmą kartą, kad auginame mažąjį ekstremalą. Lukas neturi trejų metų, bet taaaip norėjo važiuoti rogutėmis… Mes su vyru žvalgėmės vienas į kitą ir šiek tiek gūžčiojom pečiais, nes čia nesustosi viduryje trasos, jei persigalvosi, o ir galima tik nuo trejų metų (Lukui tik vasarį bus), na, nusprendėm, kad pirmas važiuoja vienas tėtis apsižvalgyti, grįžęs pasakė, kad bandys su Luku! Ir ką jūs galvojat?! “Greitai” nuo to laiko tapo mėgstamiausias žodis, o “kalniukai” dažniausiai minima pramoga iš visų, kiek jis yra turėjęs. Vyrai važiavo nė kiek nestabdydami, o Lukas ramus ir išsišiepęs leidosi, jokių garsų, nei išgąsčio, nei nuostabos. Tik nulipęs – „dar greitai!” Kartojom n kartų. Tikiuosi nieko tokio, bet apsimelavom, sakėm, kad mūsų vaikui yra 3 metai, tačiau aš eilinį kartą įsitikinu, kad daug kas vyksta ne pagal metus ir aklai pagal tai spręsti nereikia, visi pažįstame savo vaikučius ir žinome ką ir kiek jie gali.

Paskutinę dieną nusprendėm važiuodami namo užvažiuoti pažiūrėti Siauruko, pasivažinėjimas, kiek skaičiau, organizuojamas arba labai ilgas arba trumpas esant didesnei grupei žmonių, tai nieko nesitikėjome. Atvykę pamatėme būrelį žmonių ir malonus darbuotojas pakvietė mus į muziejų bei trumpą pasivažinėjimą siauruku, mat jau susidariusi grupė. Labai nudžiugom ir visur apsilankėm, patiko pasižiūrinėti, išgirsti šiek tiek istorijos, pačiam muziejui pagiriamieji žodžiai, nes šiek tiek ir šiuolaikinių technologijų įsidiegę į ekspoziciją, žodžiu, buvo įdomu, informatyvu, laikas neprailgo ir kai vaikai bus didesni, dar tikrai bus verta sugrįžti.

Apibendrinant, galiu pasakyti, kad mes Anykščius atradome, čia tikrai verta užsukti, – mes su vaikais puikiai praleidome laiką. Po tokių atostogų norisi keliauti Lietuvoje ir vėl. Gražaus jums laiko su šeima!